Įsigijome ilgalaikį materialųjį turtą. Kaip apskaičiuoti jo nusidėvėjimą?
Ilgalaikis materialusis turtas versle gali būti naudojamas nuo kelerių iki keliasdešimties metų, per kuriuos padeda uždirbti pajamas. Natūralu, kad toks turtas dėvisi pamažu, todėl jo įsigijimo savikaina apskaitoje turi būti paskirstoma per visą naudingo tarnavimo laikotarpį. Taigi įmonė, įsigijusi ilgalaikį materialųjį turtą, pirmiausiai turi tinkamai jį užfiksuoti apskaitoje ir nusistatyti visus reikalingus nusidėvėjimo rodiklius.
Nusidėvėjimo normatyvų pasirinkimas
Kiekviena įmonė pati pasirenka ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikotarpį, likvidacinę vertę bei metinę ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo normą. Pastaroji turi būti apskaičiuojama labai kruopščiai apgalvojus ir įvertinus visus šiuos veiksnius:
- planuojamą turto naudingo tarnavimo laiką;
- planuojamą ilgalaikio materialiojo turto naudojimo intensyvumą, turto naudojimo aplinką, naudingųjų turto savybių kitimą per visą jo naudingo tarnavimo laiką;
- technologijų ir ekonominę pažangą, morališkai sendinančią turtą;
- teisinius ir kitokius veiksnius, ribojančius ilgalaikio materialiojo turto naudingo tarnavimo laiką;
- įmonės nusistatytą ilgalaikio materialiojo turto likvidacinę vertę.
Vadovaujantis Pelno mokesčio įstatymu (toliau – PMĮ), ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis nei PMĮ 1 priedėlyje nustatyti nusidėvėjimo normatyvai, o likvidacinė vertė ne didesnė nei 10 proc. nuo įsigijimo savikainos. Tačiau, svarbu pabrėžti, kad kiekviena įmonė, atsižvelgusi į savo situaciją, turi teisę pati nusistatyti abu šiuos dydžius ir finansinėje apskaitoje juos pasirinkti kitokius nei numato PMĮ. Finansinė ir mokestinė apskaita gali turėti skirtumų, jeigu tam yra realus poreikis ir pagrindas. Tokie skirtumai yra laikini ir jie išnyksta tuomet, kai turtas visiškai nudėvimas abiem atvejais – mokestinėje ir finansinėje apskaitoje.
Nusistatyta ilgalaikio materialiojo turto metinė nusidėvėjimo norma, naudingo tarnavimo laikas ir likvidacinė vertė gali būti tikslinami, pavyzdžiui, atlikus ilgalaikio turto rekonstrukciją ar remontą, kuris pailgino jo naudingo tarnavimo laiką arba pagerino jo naudingąsias savybes, pakeitus turto naudojimo paskirtį, įsigijus kitą to paties ilgalaikio turto dalį ir panašiose situacijose.
Nusidėvėjimo skaičiavimo metodo pasirinkimas
12-ame verslo apskaitos standarte (toliau – VAS) nurodyta, kad ilgalaikio materialiojo turto nusidėvėjimui apskaičiuoti gali būti taikomi keturi metodai: tiesiogiai proporcingas (tiesinis), produkcijos, metų skaičiaus, dvigubai mažėjančios vertės. Tačiau reikia atsižvelgti į PMĮ 1 priedėlį, kuriame yra konstatuojama, jog kai kurioms ilgalaikio turto grupėms gali būti taikomas tik tiesinis metodas, kitoms – tiesinis arba produkcijos, o dar kitoms – arba tiesinis, arba dvigubo balanso.
Taip pat tame pačiame 12-ame VAS pateikiama pastaba, jog metų skaičiaus ir dvigubai mažėjančios vertės metodų nerekomenduojama taikyti sudarant finansines ataskaitas, nes pirmaisiais ilgalaikio materialiojo turto naudojimo metais į gaminamos produkcijos savikainą ar bendrąsias ir administracines sąnaudas įtraukiamos didesnės nusidėvėjimo sumos dirbtinai sumažina įmonės gaunamą pelną. Taip daug sunkiau palyginti skirtingų metų įmonės finansines ataskaitas tarpusavyje arba su kitų įmonių veiklos rezultatais. Tačiau reikia nepamiršti, kad kiekvienos įmonės veikla yra skirtinga, ir, norėdama kuo tiksliau atspindėti savo veiklos rezultatus, ji turi galimybę laisvai pasirinkti konkrečiai jos situacijoje tinkamą nusidėvėjimo būdą. Įmonė gali atlikti du skaičiavimus, naudodama skirtingus nusidėvėjimo metodus: vieną finansinei apskaitai, o kitą – mokestiniams tikslams.
Tiesiogiai proporcingas (tiesinis) metodas remiasi principu, kad ilgalaikio materialiojo turto objektas yra tolygiai naudojamas visą jo naudingo tarnavimo laiką ir kasmet teikia tokią pat ekonominę naudą. Dėl to kiekvienais metais nurašoma vienoda nusidėvėjimo suma.
Produkcijos metodo taikymas pagrįstas tuo, kad nusidėvėjimo skaičiavimas turi būti siejamas su darbų apimtimi, kurią numatoma atlikti su šiuo ilgalaikio materialiojo turto objektu. Taigi, kasmet nusidėvėjimo suma gali būti skirtinga. Kuo intensyviau įmonės veikloje naudojamas ilgalaikis materialusis turtas, tuo metinė nusidėvėjimo suma yra didesnė.
Metų skaičiaus ir dvigubai mažėjančios vertės metodai dar vadinami progresiniais nusidėvėjimo skaičiavimo metodais, nes juos taikant pirmais ilgalaikio materialiojo turto naudojimo metais yra nurašomos didesnės nusidėvėjimo sumos nei vėlesniais. Abu metodai remiasi nuostata, kad pirmaisiais naudojimo metais naujas turtas gali teikti daugiau ekonominės naudos negu vėlesniais, todėl ir nusidėvėjimo išlaidos taip pat turi būti didesnės.
Svarbu žinoti, kad visiems turto vienetams, priklausantiems tai pačiai ilgalaikio turto grupei, gali būti taikomas tik vienas metodas. Kokie metodai ir normatyvai (metais) gali būti taikomi konkrečiai turto grupei, nustato PMĮ 1 priedėlis.
Nusidėvėjimo skaičiavimo pradžia ir pabaiga
Įsigijus ilgalaikį materialųjį turtą ir parengus jį naudoti, šio turto nusidėvėjimą įmonė pradeda skaičiuoti nuo kito mėnesio 1 dienos. Nusidėvėjimo vertė kiekvieną ataskaitinį laikotarpį turi būti perkeliama į bendrąsias ir administracines sąnaudas arba gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikainą.
Turto nusidėvėjimo skaičiavimas nutraukiamas nuo kito mėnesio 1 dienos po jo nurašymo (perleidimo, perdavimo) arba, kai turtas visiškai nedėvimas, t.y. visa naudojamo ilgalaikio materialiojo turto nudėvimoji vertė perkeliama į bendrąsias ir administracines sąnaudas arba gaminamo turto ar teikiamų paslaugų savikainą,.
